- atvadinti
- atvadìnti tr. 1. senuoju vardu pavadinti: Žmonės paskui ilgai vadino Kiškio mišką Davainio giria, tik vėliau susigriebė, atvadino atgal gražiuoju Kiškio miško vardu J.Balt. 2. H175, R, R145, 201, MŽ, MŽ191,267, N, K, KII2, M, BzF36, Š, L, M199, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Švnč atkviesti, atprašyti, prišaukti; pareikalauti kur atvykti dalyvauti: Tik ant juoko mane čia atvadino B544. Atvadìno daktarą, liepė gulti į ligoninę Šv. Žalnierių pulkas ant tos vietos atvadintas tapė Kel1856,124. Nebsumanydamas ką bedaryti su pagonimis, atvadino iš žemės šventos zokanykus S.Dauk. Alų padarysiu, svečius suprašysiu, pakol tave, jaunuolėle, pas sau atvadinsiu TŽIV577(Paį). Tad sugrįžo Pilotas ing rotušę ir, atvadinęs Jėzų, klausė BPI376. Paraonas atvadino Abraomą savęsp CII340. Todėlei atvadino jis prietelius savo ir kalbėjo jiemus BB1Mak6,10. O Jėzus, atvadinęs savęsp kūdikį, pastatė jį viduje jų Ch1Mt18,2. Atvadink darbinykus ir duok jiems algą BtMt20,8. | prk.: Aš sausumą atvadinau bei ant žemės, bei ant kalnų, ant javų BBAg1,11. | refl. tr. K, KI211, KII2, Š, J.Jabl, DŽ1, KŽ, Plšk: Atsivadino daugiau velnių LTR(Ck). Atsivadink dabar kaimynus savo Vd. | prk.: Atsivadinaũ vandenį: paspaudi mygtuką ir teka vanduo PnmR. 3. refl. atsiliepti, atsišaukti: Tada einu in kapinių, pašaukiu jo, paverkiu, neatsivadìna ir einu namo Dv. \ vadinti; apvadinti; atvadinti; įvadinti; išvadinti; nuvadinti; pavadinti; parvadinti; pervadinti; pravadinti; privadinti; razvadinti; suvadinti; užvadinti
Dictionary of the Lithuanian Language.